Autorės žodis:

          Nežinau, kodėl prasiveržė toks negatyvumas ir priešiškumas. Atrodo, ko bereikėtų- saulėtos dienos Ifontijoje, visuomet žalios palmių alėjos prie jūros, kažkuo užsiėmę skubantys praeiviai, ir vis tik nesugebi iki galo atrasti savęs tarp kitų. Pirmiausia turi prisiglausti prie vienatvės, perlaužti savo matyseną ir iš naujo atrasti save,  atrasti kitus dėsnius- pasaulyje galioja ir kitokios taisyklės. Ar paklausėte išvykysiųjų tikrosios priežasties, kodėl nesinori grįžti iš užsienio? Todėl kad gyvenimas svetur atleidžia nuo atsakomybės būti žmogumi. Todėl kad nebūtina laikytis taisyklių ir prieš nieką atsakyti- juk aš tik neilgam laikui suvaidnsiu save tokį, kokį visuomet draudė tėvai, visuomenė, įstatymai. Užsižaidžia neatsakomybės rutinoje. Kad ir kaip bebūtų, visada jausi ir suprasi, kad esi svetimoje vietoje, tarp svetimų, kad esi vienišas, kad ir kaip gerai kalbėtum, kad ir kaip gerai tave priimtų. Parelialiai giliai pasąmonėje kuri gyvenimą savoje šalyje, ir jauti, kad vidinis tavo susikurtas gyvenims daug realesnis už tą vaidinimą realybėje.  Kažkodėl žmonės gyvenimą savoje šalyje pasilikę kap šalutinį variantą, bet neatmena, kad duotas tik vienas gyvenimas.
Ifontija- kasdienis maskradas, po šypsenomis slepiasi neapykanta, nekantrumas, nejautra, kaip dešimt dievo įsakymų įvaldę pardavimo- pirkimo operacijas. Įmantrybių puotoje lietuvis iki šiol kai kurių ifontų nuomone yra trečiosos šalies gyventojas, kuris priklauso Sovietų sajungai, kur vyksta karas, ir nežinoma, kas tai yra telvizorius. Jeigu turi apsauginę melo kaukę, būsi priimtas į vaidinančių lėlių gretas.

Apdriskusių apačių čigonės sijonas tingiai, sunkiomis klostėmis raitosi palei žemę. Išblukusių spalvų žaismas prikausto mano žvilgsnį ir lyg bevalis avinėlis seku paskui. Staiga išsišiepia auksiniai dantys, skimbteli storos apyrankės- žieduota ranka ištiesta išmaldai. Gėdingai nusuku akis ir prasiveržiu pro susibūrūsį rumunų būrį.

Liko apie dvidešimt minučių pradėti gyvenimą. Saulei išeinant  praveriu baltas duris į tylos ir  prietemos užuovėją. Nebyliais žingsniais praslenku pro sienose miegančių gyvačių lizdus, kuriuose budi prosenelių akys, ir sustoju prie šių namų altoriaus- knygų spintos. Išdidi, apsupta raižinių juostomis , sustingusiu judesiu pasirėmusi ant išriestų medinių kojyčių,  gaivina mano nuvargusį žvilgsnį. Akimis godžiai glostau nutrintas knygų nugarėles kolonomis sugulusias nuo žemės iki lubų, paliečiu pamirštų fotografijų kampučius- sudilo artimųjų šypsenos šitiek laiko  nejudinamos. Jau jaučiu, kaip tamsūs raudonmedžio baldai alsuoja man į nugarą  šiltą kambario orą. Pro praviras balkono duris įlėkusios šviesos strėlės susmigusios snaudžia  sienoje. Manęs ten laukiama. Liko dar dvidešimt minučių, kol brendžio ir stiprios kavos aromatas įsups namus į lengvo malonumo skraistę. Ten, viršuje, stebėsiu besiraitančią minią: kaip iš neaiškios figūros išauga rankos, kojos, išryškėja lytis.

- Ar kada nors įsižiūrėjai į vaiko veidą? Tu dar nieko nematai. Ateina į pasaulį suaugusio žmogaus veidu, paženklinti reiklumo įspaudu. Gimsta praradę vaikystę. Saulės išdegintoje ir cemente įkalitoje žemėje...

...net pasistiebus nematydavau, kur baigiasi žalias laukų kilimas pilnas geltonų taškelių...

-  ...išauga tokiais subjaurotais veidais, išdarkytų formų.

Atidžiai mokausi skaityti praeivių veidus. Išvargusių akių moteris tvarkosi plaukus prieš vitriną nepastebėdama ištiestų vaiko rankų. Prabėgdami paaugliai stumteli vežimą- veidelį perrėžia riksmo kreivė. Juodai dažytos akys ir nesuprantamas čiauškesys nuskrieja tolyn. Prasilenkiu su neaiškių formų kalnais, kurie tik ir lenkiasi prie nukritusio mėsainio trupinio. Veidų dar neįstengiu perskaityti. Praskrieja kaip nematytos matematinės formulės.

- Veidas- žmogiškumo simbolis. Manai, raukšlės žymi senėjimą?- juodas klausiamas žvilgsnis susminga į mane .- Mūsų kūnuose- mūsų patirtis, veiduose- mūsų

mintys. Dažnai raukšles kaip neišgydomus randus nešiojamės.

 M. veidas supjaustytas raukšlių. Pritvinkęs pašvinkusio skysčio, kuris dideliais lašais nusėdęs aplink akis teka veidu žemyn, lyg šliužų palikti šlapi takeliai nutįsta iki pat kaklo duobutės.

Pro šalį praskrieja klegančių senelių būrys ir prisėda viename iš lauko barų: dailios, blizgiais skruostais, pasipuošusios savaitgalio nuotaikomis. Ant galvų puikuojasi dukrų sustatyti pizos bokštai, kurie nesvyruodami išstovi visą savaitę. Kasdienis maskaradas įspūdingiausias vakarais- visi demonstruoja savo žmogiškumo kaukes iškaišytas povo plunksnomis . Vakar nenoromis pamačiau nuogą, mėsomis nuaugusią, visų vadinamą asmenybę su nukritusia kauke. Gėda pakelti akis, atrodo, kad praeinantys perskaitys mano mintis ir nubaus. Taip ir norisi išbarstyti save, kad einančios kojos sutryptų į žemę. Pasiveja čaižus vakarykštis juokas ir gangrenuojantis m. veidas. Mano kambaryje nešvankybės kurkulais apaugę raitėsi belyčiai kūnai...

- Ką tu regi aplink save, tai tu.

Bevaisėmis ašaromis girdžiau save.

- Kuo stipriau nekęsi, tuo agresyviau atsigręš tavo pačios neapykanta į tave.

Nebegaliu jos vadinti mama, tik išmykiu šį žodį.

-Savęs ieškojimas vyksta tik per lūžius.

Braunuosi pro juodus, baltus, įdegusius veidus, rudas, žalsvas ar tai melsvas akis, pro netyčinius rankų prisilietimus. Kaip ji tada irgi nejautė mano rankų, stūmė atgal. Stovėjo ant palangės krašto prieš gilią naktį ir rėkė kurčiam tėvui savo neviltį. Mano kojos šalo kraujo ir stiklų maišalynėje.

- Aplinkui mus nėra blogio. Jis egzistuoja tik žmogaus mintyse ir jo siekiuose.

Nepažįstamojo šypsena nešildo. Pasieniu praslenka nuvargusių veidų ir ištįsusių rankų žmogystos. Įsuka į sankryža, kurioje pasirenka vieną iš keturių likimų. Juodas žvilgsnis nebyliai veržiasi į kiekvieno mintį.

- Ieškojimas žadina viltį, bet žinojimas didina liūdesį. Visi jūs nusivylę ieškotojai, nes seniai trokštate to, ko išsigynėte. Blaškotės savyje negalėdami sujungti šito ir ano. Per kraują ir ašaras leidžiate šaknis į negyvą smėlį.

Tai niekada netaps savu.

- Užspausti savo tikslų ir norų, sugniuždyti aplinkybių ir nuvilti galimybių.

Vis dar nešu gėles prie ateities paminklo.

- Bet jūs laimingesni savo ieškojimuose ir atradimuose. Laimingi savęs paieškose. Nenustojate judėję link savo žmogiškumo.

Nebeatpažįstu žmogaus žmoguje.

 - O mes, kaip laiko ir vietos įkaitai, bėgiojame savo užtvaruose bijodami savo vidinio žvėries. Pakabinę savo gyvenimus ant sekundinės cento rodyklės, belangėse urnose lyg olimpo dievai įsikūrę, žaidžiam nuogus karalius pardavę savo sielas.

Per sunki žmogiškumo našta teko?

- Vaikiškas tikėjimas...

...naivumas...

- ...ir tyrumas...

...kad žaistų mumyse...

-...kad nors sekundę stipriai mylėdami kitą apkabintume.

Praveriu baltas duris į save.

Gintarė Jusčiūtė
Valencia, España
Lapkritis, 2009